Kartais noriu būti Upe

Kartais aš noriu būti Upe. Ramiai tekėti savo vaga. Švelniai apiplaukti savo vagos akmenis ir kitas kliūtis. Upė - mano būdas nusiraminti.

Prieš keletą metų atradau Vilniaus Vilnelę. Po visų dienos darbų, o kartais rytais, nuvažiuodavau į savo vietą Vilnelėje. Jau artėjant prie upės, išgirdus jos raminantį čiurlenimą, jausdavau, kad pati paneriu į kitokią, nutilusią, raminančią erdvę. Vilnelė negili, turėdavau atsigulti, kad vanduo mane užlietų. Ir kai srovė pradėdavo tekėti mano kūnu, švelniai skalaudama ir glostydama, atrodydavo, kad visi sunkumai, rūpesčiai, negandos nuplaukdavo kartu su srove, ten, kažkur tolyn. Pasinerdama į upę, būdavau čia ir dabar, visiškai sąmoningai susiliejusi su gamta.

Išlipdavau nurimusi bei pasisėmusi Vilnelės gyvybingumo. Vilnelė yra vienas iš mano nusiraminimo būdų, mano ritualas.

Iš geštalto psichoterapijos mokymų, knygų, dėstytojų daug kartų girdėjau ir skaičiau, kaip svarbu surasti savo nusiraminimo būdus ir išmokti pačiam jais naudotis. Ypač tada, kai yra sunku, kai skauda, kai labiau už viską reikia saugumo ir meilės. Dar geštalto psichoterapijoje daug kalbame, kaip svarbu su savim švelniai elgtis ir kalbėti. Visai taip, kaip Vilnelės vanduo kalbasi su manim.