Saugumu, žmogiškumu, lygiavertiškumu grįstuose santykiuose vyksta pokytis
- Rasa Dičpetrienė
- 04-19
- 1 min. skaitymo
Terapijoje santykio kūrimas tarp kliento ir terapeuto man yra viso terapinio proceso pagrindas.
Tikiu, kad saugumu, žmogiškumu, lygiavertiškumu grįstuose santykiuose vyksta pokytis, transformacijos, mūsų senas, atgyvenęs, automatiškas elgesys keičiasi į naują. Šiuos pokyčius man, kaip terapeutei, bet svarbiausia kaip žmogui, liudyti yra ypatinga dovana. Liudyti kito žmogaus pokytį, savęs priėmimą - man yra gražiausia terapijos dovana. Tokiame santykyje aš irgi augu ir skleidžiuosi. Terapijoje tokiais momentais man atrodo, kad sustoja laikas, kad išgyvenu pačią įstabiausią žmogiškumo formą, man tai - žemiškai stebuklingi momentai.
Vienas mano klientas pasakė, kad 35 metus jo niekas negirdėjo. O dabar jis gali pats save išgirsti. Ir pasidalino savo sukurtu eilėraščiu.
„Kai žvelgiu pro langą vakare ar naktį - ten taip ramu,
Ir nesvarbu pavasaris, vasara, ruduo ar žiema tai būtų - ten tylu,
Bet ne mano viduje.
Kai pavasaris žaliuoja - aš liūdžiu nuo manyje siaučiančių jausmų,
Juk tiek daug prisiminimų manyje,
Kai vasarinės naktys būna karštos, giedros, su spindinčiu dangum,
Mano viduje kyla skausmo gniužulas - tai priminimas - kiek daug aš jau praradau,
Kai rudeninės naktys yra žvarbios - tai priminimas, kad artėja metų pabaiga,
Tais momentais viduje ramu - juk jau nedaug beliko,
Bet kai žiema ateina,
Nors už lango jau tamsu, ramu ir giedra,
Net jeigu danguje spindi žvaigždės mėnulio apsupty,
Mano viduje siaučia uraganas,
Tai nesustabdomai stiprus tornadas,
Kuris man primena apie mano laiką ir kur esu,
Kai tamsioj nakty aš prisimenu ne naikinti savęs tamsa,
Kaip dariau pačioj pradžioj,
Mano viduje nurimsta vėjas, sulėtėja laikas ir viskas vienu metu sustoja,
Kai suvokiu kiek daug aš jau turiu,
Ir visos tamsios naktys, kai negaliu užmigti,
Tai tik dėl to, kad mano viduje kunkuliuoja gyvenimo ugnis.“
