Apie drąsą. Kokios drąsos reikia žmogui?

Kokios drąsos reikia žmogui, kad susidraugautų su savo pykčiu, ypač jei tas pyktis yra žudantis įniršis? Kokios drąsos reikia žmogui, kad išverktų visas per gyvenimą sukauptas ašaras, ypač jei niekada dėl savęs neverkė, tam, kad atrastų savo liūdesį? Kokios drąsos žmogui reikia, kad pažvelgtų į akis savo baimėms ir pabandytų jas išgirsti ir pajausti visu savo kūnu? Kokios drąsos žmogui reikia, kad leistų sau džiaugtis gyvenimu, nors visą gyvenimą skendo skausme ir kančioje? Kokios drąsos žmogui reikia, kad priimtų savo kūną, kuriam pagaliau leido išvemti visą per gyvenimą sukauptą pasišlykštėjimą tuo, ką pats "suvalgė" ar kiti "primaitino"? O juk tai yra mūsų visų su gimimu gauta "įrankių dėžė" - mūsų bazinės emocijos - baimė, pyktis, džiaugsmas, liūdesys bei šleikštulys. "Įrankių dėžė" duota gyventi meilėje ir džiaugsme. Tik nebūtinai išmokome ar buvome išmokyti ta "įrankių dėže" naudotis.

Visa tai patyriu ir mokausi iš savo bioenerginės psichoanalizės dėstytojų. Aš pati vis dar mokausi atpažinti, sureguliuoti, susidraugauti, tyrinėti, prisijaukinti savo "įrankius". Mano supratimu, tai yra viso gyvenimo kelionė. O kelią nueina keliaujantis. 

Tad iš savo patirties žinau, kiek begalo daug drąsos reikia praverti duris į savo vidų, kad galėtum augti ir keistis, kad galėtum atrasti savo užspaustą gyvybingumą, žaismingumą, kūrybiškumą ir gyvenimo džiaugsmą. Kiek daug drąsos reikia praverti terapijos duris...

Kaip rašė bioenerginės psichoanalizės pradininkas Dr. Aleksandras Lovenas (Alexander Lowen): "...gyvenimas ir yra drąsa. Žmogaus gyvybingumą galime matuoti jo drąsa".