apie mano kelią
Širdyje visada buvau ir būsiu žmogus, kuris neša gerumą, viltį ir meilę, gyvenimo džiaugsmą ir grožį. Mano pačios svarbiausios vertybės yra prasmė, harmonija, aistra ir kūrybiškumas. Gyvendami pagal savo vertybes, jaučiamės harmoningesni ir laisvesni.
Kokia mano patirtis?
Paskutinius trejus metus mano visi klientai buvo iš labai pažeidžiamos aplinkos. Kartais besiklausydama jų skaudžių, traumuojančių, žiaurių išgyvenimų, stebėdavausi, kad jie apskritai dar gyvi ir vaikšto šia žeme.
Bet dažniau aš likdavau įkvėpta ir sužavėta, begaliniu, nenugalimu žmogaus noru net tik išgyventi, bet rasti savo laimę šioje žemėje, suvokti savo gyvenimo prasmę, rasti nors kokią būtybę, kuri tave mylėtų ir kuriai tu būtum svarbus.
Ir kai aš, kaip terapeutė, bet pirmiausia, žmogus, galėdavau liudyti tuos atradimus, mano tikėjimas gerumu ir gyvenimo grožiu tik dar labiau sustiprėdavo.
Prieš penkerius metus važiavome su šeima namo po vasaros atostogų. Kelionė buvo ilga, laiko turėjau daug. Mintis, kad norėčiau ką nors mokytis man jau senokai sukosi galvoje. Tik vis negalėjau su savim susitarti - ar mokytis tai, kas man būtų įdomu, ar tai, ką reikėtų dėl darbo, kuriame dirbau. Tad toj ilgoj kelionėj ir pradėjau ieškoti.
Iki šiol negaliu atsiminti, kaip radau būtent geštalto psichoterapiją. Bet labai gerai atsimenu jausmus, kuriuos patyriau skaitydama apie ją - džiaugsmą, entuziazmą, susižavėjimą. Perskaičiau viską, ką man pavyko rasti internete lietuvių kalba ir skaitydama tiesiog negalėjau atsitraukti. Iki šiol atsimenu, kad praktiškai po kiekvieno perskaityto sakinio sau sakiau - taip, čia man ir apie mane, tai visiškai atitinka mano vertybes ir tai, kaip aš suprantu, suvokiu ir jaučiu gyvenimą. Tai atitiko mano nuostatas ir tikėjimą, kad visada yra vilties, kas beatsitiktų.
Pamenu, kad tada nusprendžiau - mokysiuosi dėl savęs ir sau, tiksliau pasakius - išdrįsiu žengti šiuo keliu, nes labai to noriu. Ir neišgąsdino penkeri metai studijų, neišgąsdino nei mintys, kur rasiu tam laiko. Nes jaučiau visa savo esybe, kad geštalto terapija yra mano kelias, mano gyvenimo būdas.
Ir dabar, po penkerių metų kelionės geštalte, tikrai galiu patvirtinti, kad tai tapo ne tik mano gyvenimo būdu, bet ir nauja profesija.
Galiu patvirtinti, kad mano geštalto kelionė vis dar tęsiasi, nes smalsumui, pažinimui, atradimams, gilumui, augimui nėra pabaigos. Aš vis dar labai susižavėjusi šia kelione. Ir esu be galo dėkinga visiems šioje kelionėje sutiktiems bendramoksliams, dėstytojams, supervizoriams už bendrystę, palaikymą, tiesiog buvimą kartu čia ir dabar, už kartu išgyventą džiaugsmą ir skausmą.
Prieš daugiau nei 30 metų, kai man buvo 23 metai, dirbdama medicinos sesele vaikų skyriuje, pirmą kartą susidūriau su kūdikiais, atvežtais iš vaikų namų. 6, 9 mėnesių amžiaus, ar dar mažesni jie ligoninėj būdavo vieni. Jie nebeverkdavo, tiesiog gulėdami apatiškai stebėdavo pasaulį. Mane ši patirtis sukrėtė iki širdies gelmių, nes tai prieštaravo visiems gamtos ir visatos dėsniams.
Atsirado didžiulis vidinis noras tai pakeisti, pakeisti pačią sistemą.
Supratau, kad reikia toliau mokytis ir žengti į priekį, nes dirbdama ligoninėje sistemos nepakeisiu. Pradėjau savanoriauti globos namuose. Ir man atsivėrė visai kitas, nematytas, paslėptas pasaulis - negalėjau įsivaizduoti, kad tiek daug vaikų gyvena vaikų namuose.
Per ateinančius devynerius metus tapau mokytoja, tada pasukau į verslo sritį - aviaciją, nuo aptarnavimo specialistės iki pardavimų vadovės. Ši patirtis man leido ne tik pamatyti pasaulį, bet išmokė verslo pasaulio taisyklių, klientų aptarnavimo subtilybių, bei skandinaviško požiūrio į gyvenimą.
O tada prasidėjo mano kelionė “Gelbėkit vaikus” organizacijoje. 18 metų buvau šios organizacijos vadovė. Atėjau tiksliai žinodama kokia yra mano misija- kad Lietuvoje neliktų didelių vaikų namų (buvo tokių, kur gyveno 140 vaikų), ir kad tėvai nemuštų savo vaikų. Per 18 metų mums pavyko tai pasiekti tiek, kiek apskritai nevyriausybinė organizacija gali prisidėti prie tokio masto pokyčių.
Šiai dienai nebėra didelių globos namų ir visoje šalyje veikia globėjų tinklas. O vadinamas “Nemušimo įstatymas” buvo priimtas 2017 metais ir pozityvios tėvystės mokymai - tapo savaime suprantamas dalykas.
Man pačiai šie 18 metų parodė, kad viskas yra įmanoma, jeigu nori ir tiki.
Man tai buvo gyvenimo būdas, veikla, kuri atitiko mano vertybes - prasmingumą, kūrybiškumą, aistrą ir harmoniją. Per tuos metus jaučiausi pabaigus kelis “gyvenimo universitetus”. Visą šį laiką greta buvo komanda - kolegos, bendramičiai bei bendražygiai, be kurių darbo, pastangų, atkaklumo ir entuziazmo nebūtumėm įgyvendinę savo misijos.
Šitoje kelionėje man visą laiką buvo svarbiausia šalia esantis žmogus. Pamatytos ir išgirstos istorijos, keliaujant po Lietuvą, išliks mano širdyje iki gyvenimo pabaigos.
Paraleliai 2011 metais pradėjau mokytis emocinio intelekto lavinimo. Ši kelionė tęsiasi iki dabar. Man emocinis intelektas, tai pirmiausia savęs pažinimas - savo emocijų ir jausmų pajautimas ir suvokimas. Prasidėjus šiai kelionei, mano gyvenimo kokybė ženkliai pagerėjo. Dirbdama "Gelbėkit vaikus" vedžiau emocinio intelekto lavinimo užsiėmimus socialiniems darbuotojams, pedagogams, vaikų dienos centrų darbuotojams, taip pat ir verslo įmonių darbuotojams.
-
Sertifikatai