Apie vaikystėje „prarytas“ nuostatas ir įsitikinimus

Nuostatos, įsitikinimai, patarlės, taisyklės - dažnai juos atsinešame iš savo vaikystės bei paauglystės. Iš tėvų, globėjų, darželio, mokyklos, bažnyčios, iš tada buvusios kultūros.

Geštalto psichoterapijoje sakoma, kad tie atsinešti įsitikinimai ir nuostatos, mums jau suaugus, gali "trukdyti" arba "padėti" gyventi. Fritsas Perlsas - geštalto psichoterapijos pradininkas, sakė, kad kai kuriuos įsitikinimus, arba geštaltiškai introjektus, mes esame "prariję" nekramtydami. Ir siūlo tiesiog pasitikrinti - sąmoningai pastebėti savo įsitikinimus ir iš naujo juos "kramtyti" klausiant savęs, ar dabartiniame savo gyvenime tie įsitikinimai man yra sveiki, palaikantys, auginantys, ar atvirkščiai.

Sąmoningai pastebėti savo įsitikinimus gali būti ne taip lengva, nes kai kurie iš jų gali būti tiesiog "įaugę į kraują". Kuo esame sąmoningesni, tuo lengviau galime juos pastebėti. Terapijoje savo įsitikinimų tyrinėjimas yra labai svarbi viso terapinio proceso dalis.

Geštalto terapijoje taip pat klausiam - kokia buvo tėvų ar globėjų "meilės ir rūpesčio žinutė" tame iš vaikystės atsineštame įsitikinime. Juk tėvai linkėjo mums gero, auklėjo pagal tą laikmetį...

Vienas iš mano atsineštų iš vaikystės įsitikinimų - "turiu viską suvalgyti, ką įsidėjau į savo lėkštę ir negaliu išmesti jokio maisto". Tai girdėjau visą savo vaikystę iš močiutės ir mamos. Ir dabar man tai yra suprantama, nes jos žinojo, kas yra badas.

Močiutė išgyveno karą, mama gimė karo metu. Tikiu jos tiesiog norėjo, kad man niekada netrūktų maisto.

Visgi dabartiniame mano gyvenime aš kartais persivalgau, nes šis įsitikinimas, nors aš jį sąmoningai suvokiu ir pastebiu, vis dar yra labai gajus. Stengiuosi nešvaistyti maisto ir likučius išnešu gatvės katinėliams ir varnoms...tai tikrai ne pats geriausiais sprendimas, bet aš vis dar negaliu išmesti maisto.

Su šiuo įsitikinimu aš kažkaip "tvarkausi".

Bet turiu dar visą sąrašą kitų, kurie neprisideda prie mano augimo, tobulėjimo, harmonijos...pavyzdžiui - "turiu būti paklusni ir gera mergaitė", "savo nuomonės geriau nesakyti, geriau patylėti". Šitų įsitikinimų neišnešiu katinėliams ir varnoms. Ir man labai sunku juose surasti tėvų "mylinčią žinutę".

Tikiu, kad kuo sąmoningesni esame, tuo lengviau "pagauname" savo įsitikinimus ir galime juos iš naujo "sukramtyti". Taip ieškodami savo harmonijos, laimės, buvimo čia ir dabar.

Įdomu būtų surinkti mūsų, lietuviško konteksto, patarlių, nuostatų ir įsitikinimų sąrašą. Gal galite prašau pasidalinti savo iš vaikystės atsineštais įsitikinimais ir patarlėmis.