Apie klijuojamas „etiketes“ ir „diagnozes“, savivertę ir pasitikėjimą

Kartais išgirstu klausimą - su kokiomis temomis aš dirbu. Ir vis dar galvoju, ką atsakyti. Ir kiekvieną kartą grįžtu prie to paties atsakymo - aš dirbu su žmogum. Su žmogaus savastim ir kartais net išdrįstu pasakyti - su siela. O ir pasakymas "dirbu" man kažkaip nepritinka. Juk geštalto terapija yra gyvenimo būdas ir aš tuo tikrai gyvenu. Kaip ir prieš tai buvęs mano darbas man buvo gyvenimo būdas. Man "gyvenimo būdas" tai - ne darbas nuo 9 iki 17 val. Man tai - gyvenimas pagal savo vertybes, kai jomis gyvenu ir jas išgyvenu. Man tai - apie mano tikrumą, autentiškumą.

Žmogus nėra tik "tema" ir nėra "etiketė" ar "diagnozė".  Geštalto terapija yra holistinė - apimanti visą žmogų. Man tai yra labai svarbus geštalto terapijos pagrindas. 

Pradėsiu nuo "etikečių". Man vis dar labai rėžia širdį, kai girdžiu sakant "aš durnas, aš kvailė, nevykėlis ir t.t." Ir aš taip anksčiau su savimi kalbėdavau. Jeigu tik kas nors nepavykdavo ar suklysdavau, iškart save pavadindavau "durne", garsiai ar viduj. Ir tik kai pradėjau studijuoti emocinio intelekto lavinimą, pradėjau sąmoningai pastebėti kaip pati su savimi kalbu. Man prireikė ne vienerių metų, kad po truputį, kūdikio žingsneliais, atsikratyčiau savo "etikečių", kad pradėčiau su savimi švelniau elgtis. Juk šios "etiketės", kai jas klijuojam sau ar kitiems, labiausiai žeidžia mūsų savivertę ir pasitikėjimą savimi.

O tada dar atsiranda "diagnozės". Kuo man patinka geštalto terapija? Tuo, kad ji "neklijuoja diagnozių". Ir man labai labai skauda širdį, kai klientai kartais tiesiog išrėkia savo atsineštas, dešimtmečių senumo, kažkur ir kažkada, kažkieno "priklijuotas diagnozes". Aš suprantu, kad "diagnozių neklijavimas" yra filosofinis požiūris. Bet man labai patinka vieno geštalto dėstytojo kažkada išsakytas retorinis klausimas: "o kas dar yra žmogaus gyvenime be diagnozės?

Ir aš pradedu nuo savęs. Nuo savo istorijos. Šito išmokau tiek studijuodama emocinio intelekto lavinimą, tiek ir geštalto psichoterapijoje - terapeutui labai svarbu suprasti savo gyvenimo istoriją, savo gyvenimo "kuprinę", tam, kad galėtum išbūti ir liudyti kito žmogaus istoriją. Aš nesusidedu iš vieno dalyko, vienos etiketės ar vienos diagnozės. Mano identitetas yra procesas ir aš vis dar atrandu savo naujų pusių. Mano liūdesys ir skausmas būdavo vis kitoks. Aš savo gyvenimo "dėžę" keičiau daug kartų. Kai man skaudėdavo koją, nugarą ar ranką ar kai, dienų dienas jausdavau įtampą pilve, visa tai susidėdavo iš tuo metu mano gyvenime vykstančių begalės dalykų. Kai nerimas ar baimė įsukdavo į savo sūkurį, kai naktį kokį šimtą kartų apsiversdavau lovoje negalėdama užmigti, kai nukrisdavau į savo bedugnę, kai žemė išslysdavo  iš po kojų ir atrodė, kad gyvenime visai nebeliko stabilumo ir saugumo, kai atrodydavo, kad visai nebėra vilties, kai prarasdavau gyvenimo prasmę ar visai nebeturėdavau svajonių.

Ir vis tiek nežiūrint į nieką, ieškodavau atsakymų, pagalbos, išeities. Per savo penkerių metų geštalto terapijos kelionę aš radau be galo daug atsakymų. Vis daugiau suprantu bei suvokiu savo gyvenimą, savo "dėžę", kurioje gyvenu, savo gyvenimo "kuprinę". Vis geriau suprantu ir jaučiu ko noriu, ir ko nenoriu, kokie yra mano poreikiai ir kaip juos patenkinti, kokie yra mano resursai ir kaip jais pasinaudoti, vis mažiau su savimi kariauju, vis daugiau mano gyvenime atsiranda sąmoningumo ir buvimo čia ir dabar, vis dažniau jaučiuosi įsižeminusi ir vis daugiau mano gyvenime yra harmonijos. Ir aš suprantu, kad kiekvienas turime savo gyvenimo bedugnes, dėžes, kuprines. Geštalto terapijoje labai daug dėmesio skiriame terapiniam santykiui, kviečiam klientą į dialogą, į "aš-tu" santykį, lygiavertį, priimantį. Man mano istorijos žinojimas padeda išbūti šalia kito žmogaus istorijos. Juk savo istoriją geriausiai žino pats žmogus. Ir kiekvieną kartą liudydama, klausydama, domėdamasi, tyrinėdama kito žmogaus istoriją aš gaunu didžiausią ir prasmingiausią gyvenimo dovaną - santykio džiaugsmą su kitu žmogumi. Geštalto psichoterapijos terapeutas gali dalintis su klientu savo asmenine patirtim, jeigu tai bus aktualu ir naudinga klientui. Man tai be galo subtilus terapijos momentas.

Man tai - kūrybinis procesas, eksperimentas - kada, kaip ir kuo dalintis. Bet jausmas, kai, dažniausiai intuityviai, ištiesi kitam žmogui, klientui savo širdį gali būti tiesiog stebuklingai transformuojantis tiek klientui, tiek ir terapeutui. Galbūt tai bus tik vienas žodis ar sakinys, vienas judesys ar žvilgsnis, gal prisiminimas ar emocija, ar tiesiog čia ir dabar kartu išgyventas žmogiškumas. 

Man tai yra geštalto kelionė.